Ateina žmogelis pas kunigą išpažinties – „sugriešijau“
Ateina žmogelis pas kunigą išpažinties. Parpuolė ant kelių ir sako:
– Kunigėli, nuodėmę padariau.
– Sakyk, sūnau mano, kokią nuodėmę padarei?
– Atėjau aš pas brolį. Jo nebuvo namie. Brolio žmona įsileido. Tuo metu pradėjo lyti, o aš lietsargio neturiu. Brolio žmona leido pasilikti. Nu tai aš ir sugriešijau …
– Tai labai didelė nuodėmė. Labai didelė. Tačiau aš tau ją atleidžiu.
– Kunigėli, dar ne viskas… Kitą dieną aš nuėjau pas uošvį. Uošvio nebuvo namie. Uošvienė įleido. Ir vėl pradėjo lyti. O aš vėl lietsargio nepasiėmęs. Uošvienė leido pasilikt. O aš ir sugriešijau.
– Tai dar didesnė nuodėmė. Labai didelė. Tačiau aš tau ją atleidžiu.
– Tai dar ne viskas, kunigėli… Trečią dieną aš ateinu pas uošvį. Uošvis namuose, bet uošvienės nėra. Ir staiga lyti pradėjo. Nu o aš vėl be lietsargio. Uošvis leido pasilikti. Tai aš ir sugriešijau su uošviu.
Kunigas:
– Oi, sūnau mano, matau kad debesys kaupiasi, tuojau pradės lyti… O kiek suprantu, tu lietsargio vėl neturi. Tai gal jau tu ir eik… eik…
